Termoizoliaciniai polistireninio putplasčio lakštai – viena iš efektyviausių, populiariausių ir ne pačių brangiausių šiltinimo medžiagų. Kaip šiltinti, kad investicija atsipirktų ir po kelių metų netektų to daryti iš naujo? Kokios dažniausiai padaromos klaidos, kokie yra pagrindiniai fasadų šiltinimo polistireniniu putplasčiu principai?

Šiltinant fasadus reikia vengti medžiagų „mišrainės”, laikytis termoizoliacinės medžiagos vientisumo principo ir naudoti tik sertifikuotas medžiagas. Kaip pastebi specialistai, fasadai dažnai būna apšiltinti tvarkingai ir teisingai, o štai angokraščiai, komunikacijų pravedimo vietos daugeliu atvejų nesandarios. Energijos taupymo požiūriu sandūrų izoliacija yra labai svarbi. Kaip teisingai šiltinti ir tinkuoti fasadus, surašyta Statybos taisyklėse – ST 2124555837.01:2013 „Atitvarų šiltinimas polistireniniu putplasčiu”.

UAB „San Marco dažai” nuotrauka

Jose yra parodyti ir daugelis probleminių mazgų, tad straipsnio gale pateiksime nuorodas, o dabar – apie medžiagų pasirinkimą bei dažniausiai pasitaikančias šiltinimo klaidas.

Lyginkite vienodus parametrus

Renkantis bet kurią apšiltinimo medžiagą, galima pasiklysti tarp jų pasiūlos ir parametrų. Labai svarbu, kad lygintumėte tuos pačius medžiagų rodiklius. Vartotojai paprastai atkreipia dėmesį į šilumos izoliacines savybes: šilumos laidumo koeficientą ar varžą. Tačiau, pavyzdžiui, šilumos laidumo koeficiento (λ – liamda) reikšmių yra bent kelios: λ20, λ10, λdec, λds ir kt.

SVARBU Skirtingas medžiagas lyginti reiktų pagal vieną parametrą, pavyzdžiui pagal λdec ar λds. λds – projektinis šilumos laidumo koeficientas, λD – deklaruojamas.

Projektinė medžiagos šilumos laidumo koeficiento vertė l_ds, W/(m×K) apskaičiuojama prie deklaruojamos šilumos laidumo koeficiento vertės pridėjus pataisą dėl medžiagos įdrėkio atitvaroje ir pataisą dėl šilumos konvekcijos poveikio.

Kartais statybininkai ir net projektuotojai ne visada teisingai įvertina pataisą dėl konvekcijos, ką jau bekalbėti apie eilinį vartotoją. Tad vartotojams pagrindiniu rodikliu turėtų būti deklaruojama šilumos laidumo koeficiento vertė, ji nurodoma deklaracijoje.

Lygindami skirtingas termoizoliacines medžiagas atkreipkite dėmesį į vandens garų varžą (arba laidumą) ir įmirkį. Juos taip pat reiktų lyginti tą patį parametrą. Vieningas parametras galėtų būti vandens garų varžos faktorius μ. Neužmirškite palyginti ir trumpalaikio bei ilgalaikio vandens įmirkių (WS ir WP).

Taip pat svarbi yra degumo klasė. Nedegios medžiagos gamintojų sertifikatuose pažymėtos A klase, o degančios pakankamai gerai, paprastai ne aukštesne kaip D. Bet ir šiuo atveju yra niuansų. Jeigu sienos šiltinimui renkatės labiau degią medžiagą, reiktų orientuotis ne į jos degumo laipsnį, o į visą sistemą – statybos produktą, kuriuo apšiltinams pastatas. Jei statybos produktas tenkina priešgaisrinės saugos reikalavimus, to pakanka.

Polistireninis putplastis – kokį rinktis?

Polistireninį putplastį  sudaro oras (98%), uždarytas į nedidelio skersmens kapsules, ir stirenas (2%), sudarantis šių kapsulių sieneles. Polistireninio putplasčio kapsulių neprapučia vėjas, į jas neprasiskverbia teršalai bei drėgmė. Dėka to polistireninio putplasčio šilumos laidumo koeficientas λD = 0,028 – 0,045 (0,043)W/(m·K). Polistireninio putplasčio ilgalaikis įmirkis, jį visiškai panardinus vandenyje ir jame išlaikius 28 paras, nesiekia 3 procentų tūrio. Nežymus vandens kiekis prasiskverbia į tarpus tarp kapsulių. Vandens įmirkis tik nežymiai pakeičia polistireninio putplasčio termoizoliacines savybes. Drėgmė neturi įtakos polistireninio putplasčio matmenų stabilumui (EN LST 13163).

Polistireninio putplasčio drėgmės varžos faktorius μ ≈ 30(20)-60, t. y. jis artimas skersinio plaušo pušies ir eglės drėgmės varžos faktoriui (20-50). Fasadų apšiltinimui naudojamo polistireninio putplasčio μ paprastai yra  20-30. Polistireninis putplastis pasižymi geromis mechaninėmis savybėmis: lenkimo, gniuždymo, statmeno paviršiui tempimo stipriais ir kt.. Šie rodikliai išlieka nepakitę per visą polistireninio putplasčio eksploatavimo normaliomis sąlygomis laikotarpį. Tuo pačiu putplastis yra labai lengva medžiaga.  Jo tankis 10-35 kg/m³, o fasadų apšiltinimui naudojamo EPS svoris yra apie 15 kg/m3.

Rinkai tiekiamas polistireninis putplastis praktiškai nekeičia savo geometrinių matmenų Polistireninis putplastis yra atsparus daugelio cheminių medžiagų poveikiui. Polistireninio putplasčio gamintojas turi tiekti produktą, tenkinantį LST EN 13163  reikalavimus.

Apie plokščių kokybę galima spręsti ir iš jų išvaizdos – granulių dydis turi būti vienodas, jos turi būti tankiai sulipusios viena su kita, kitaip putplastis sugers per daug vandens, o tai sutrumpins fasado eksploatacijos laiką. Polistireninio putplasčio plokštės turi būti tikslios ir griežtos geometrinės formos. Leistinas nukrypimas nuo stačiojo kampo – 2 mm/m, o galimi pločio bei ilgio nukrypimai ± 2 mm. Šių normų nesilaikymas gali sukelti sunkumų montuojant fasadą.

Reikalavimai šiltinimo sistemų polistireninio putplasčio plokštėms pagal Europos techninį standartą yra aukšti. Jei neturite laiko ir kantrybės gilintis į įvairius putplasčio parametrus, patikrinkite, ar produktai turi žymę, jo tenkina minėtus standartus, ar pasirinkta šiltinimo sistema turi Europos techninį liudijimą – ETL.

Pagal LST EN 13163, polistireninio putplasčio gaminiai į tipus skirstomi pagal jų stiprį gniuždant, kai gaminys deformuojamas 10 proc. ir stiprį lenkiant. Polistireninio putplasčio tankis klasifikavimui reikšmės neturi.

Polistireninio putplasčio klasifikacija

Pastaba: EPS T skirtas smūgio garso izoliacijai.

Polistireninio putplasčio klasifikacija

Gyvenamųjų namų išorinių sienų šiltinimui dažniausiai naudojamos ir tinka EPS 70 tipo plokštės, karkasinėms sienoms – EPS 50. Polistireninio putplasčio storį reikia apskaičiuoti remiantis norimu pasiekti šilumos perdavimo koeficientu U. Skaičiavimo formulės ir pavyzdžiai yra pateikti minėtose Statybos taisyklėse. Jeigu pastato sienos nevienalytės, iš skirtingų medžiagų, pavyzdžiui, plytų ir gelžbetonio, skaičiuojant  šilumos perdavimo koeficientą nepraleiskite struktūrinio daugiklio, kuris eliminuoja skirtingų medžiagų jungties šiluminį laidumą. Statybos taisyklėse pateikti ir kiti galimi medžiagų koeficientai. Pagal STR reikalavimus, sienų šiltinimo sistema, nutinkuota plonasluoksniu tinku, atitinkamose vietose turi atitikti atitinkamą atsparumo smūgiams kategoriją. Tinkuojamos sistemos atsparumo smūgiams kategorijas nurodo projektuotojai.

Tinkuojamo fasado schema:
1. Pagrindas – pastato siena, 2. Tvirtinimo elementas, 3. Termoizoliacinės plokštės, 4. Klijai, 5. Armuojantis tinklelis, 6. Gruntas, 7.  Tinko sluoksnis, 8. Cokolinis perforuotas profilis

Kodėl apšiltinimas turi būti sandarus?

Šiltinant svarbu suprasti fizikinius procesus vykstančius sienos konstrukcijoje ir tinkamai suformuoti šilumos izoliacinį sluoksnį. Daugiausia šilumos patalpose prarandama dviem būdais. Vienas jų, kai viduje sušilęs oras sudaro pakankamai didelį slėgį į patalpos atitvaras ir prasiveržia į lauką. Kitas – kai šiluma išspinduliuojama per atitvaras. Šiuo atveju silpnoji vieta, kur prarandama daugiausia šilumos, yra statybinių konstrukcijų jungtys. Šią nuomonę patvirtina faktas, jog, padidinus termoizoliacinės medžiagos storį du kartus, dvigubai šilumos nesutaupoma. Taigi didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į šiltinimo sistemos sandarumą, tai yra į mazgus, profilių sumontavimą, tinkamus tvirtinimo elementus.

Per ištrupėjusią nesandarią palangės ir sienos jungtį skverbsis šiluma iš vidaus – t.y. garantuotas šilumos tiltelis.

Namo sandarumas yra būtina šilumos taupymo sąlyga, tačiau kartu svarbu, kad apšiltintas pastatas leistų drėgmei pasišalinti iš atitvarų, būtų nelaidus orui.  Kad viduje būtų tinkamas mikroklimatas, ne mažiau nei sandarumas ir drėgmės pasišalinimas svarbus yra vėdinimas, bet tai jau kita tema.

Plokščių klijavimas

Šiltinimo plokštės prie paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Klijai ištisine linija tepami plokščių perimetru ir dar mažiausiai dvejose plokščių vidurinės dalies vietose. Klijais turi būti padengta ne mažiau kaip 40 proc. šiltinimo plokštės ploto. Kai šiltinimo sistema apdailinama apdailos plytelėmis, klijų tepama ne mažiau kaip 60 proc. šiltinimo plokštės ploto. To reikia, kad šiluma iš pastato negalėtų skverbtis į išorę per siūles, arba per atsitiktinai pažeistas šiltinimo plokščių vietas. Kad šiltinimo sistemoje nesusidarytų šilumos tiltelių, į sandūros tarp plokščių neklijuojamos. Sandūrose pasitaikantys plyšiai standžiai užpildomi šiltinimo medžiagos atraižomis arba montažinėmis putomis.

Šiltinimo plokštės ant paviršiaus išdėstomos taip, kad atskirų plokščių vertikalios siūlės nesutaptų. Plokščių negalima jungti angokraščių kampų pratęsimo linijoje.

Sandūrose pasitaikantys plyšiai standžiai užpildomi šiltinimo medžiagos atraižomis arba montažinėmis putomis.

Kai klijai visiškai išdžiūsta, polistireninio putplasčio plokštės tvirtinamos smeigėmis. Smeigės skirtos ne plokštėms laikyti, o vėjo plėšimo jėgai atlaikyti. Todėl jomis reikia tvirtinti tik klijams išdžiūvus, tai įvyksta po 2 – 4 parų nuo plokščių priklijavimo. Kai šiltinimo plokštės tinkuojamos plonasluoksniu tinku, tai smeiges reikia sukalti taip, kad jų galvutės viršus sutaptų su šiltinamų plokščių paviršiumi, antraip jos išryškės per tinką. Kai šiltinimo sistema dengiama apdailos plytelėmis, tai smeigių galvutės privalo būti virš armavimo tinklelio. Jei putplasčio sluoksnis storas, smeiges galima įgręžti, o jų galvutes uždengti putplasčio kamščiais. Jau gaminamos smeigės, kurių galvutės visiškai įgręžiamos į šiltinimo sluoksnį.

Dėl per tinką išryškėjusių smeigių fasadas atrodo dėmėtas.

Šilumos tiltelių pavojus esti mažesnis, jei polistireninio putplasčio plokščių briaunos būna su falcais, t.y vienos plokštės kraštas iš dalies dengia gretimos plokštės kraštą. Kai šiltinimo plokštės priklijuojamos neteisingai, šiltinimo sistema lankstosi, fasaduose atsiranda dėmių bei plyšių. Į pažeistą šiltinimo sistemą gali skverbtis vanduo bei teršalai ir pabloginti jos būklę.

Nepalikite tarpų tarp sienos ir plokštės

Šiltinant pastatą polistireniniu putplasčiu, meistrai dažniausiai daro klaidų klijuodami plokštes prie sienų ir atlikdami apdailą. Neretai plokštės klijuojamos padrikai, tarp jų lieka platūs tarpai, pro kuriuos netenkama šilumos. Tose vietose vėliau per tinką išryškėja siūlės ir dėmes. Kaip sako VGTU Statybos technologijos ir vadybos mokslo laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Česlovas Ignatavičius, išorinio šiltinimo su plonasluoksnio tinko apdaila stebėjimai rodo, kad dažniausiai neteisingai prie sienos tvirtinamos plokštės. Klijai ant plokštės tepami padrikai ir tik atskirose vietose, todėl tarp šiltinamos sienos ir šilumos izoliacijos susidaro erdvės bei kanalai, kuriais gali laisvai judėti iš pastato išeinanti šiluma. Judėdama toliau ši šiluma izoliacijoje randa laisvesnes, mažiau sandarias vietas ir išeina į išorę, paprastai tai vyksta siūlėse tarp plokščių. Dėl neteisingo klijavimo išorinių sienų šiltinimas praranda savo efektyvumą, pastatuose susidaro didesni šilumos nuostoliai, fasaduose išryškėja siūlės tarp šilumos izoliacijos plokščių, gadinančios pastatų išvaizdą.

Neteisingai priklijuotos šiltinimo plokštės fragmentas – plokštės nebuvo suteptos klijais prie perimetro.

Padrikai suklijuotos plokštės ar netinkamos kokybės polistireninio putplasčio plokštės eksploatuojant nuo aplinkos temperatūros pokyčių išsikraipo, plonasluoksnėje fasado apdailoje atsiranda plyšių. Pro plyšius į šilumos izoliaciją gali skverbtis drėgmė ir teršalai. Drėgmė su teršalais nesandarioje šilumos izoliacijoje gali išstumti orą ir padidinti apšiltintos sienos šilumos pralaidumą.

Sienos prieš klijavimą turi būti sausos

Labai svarbu yra tinkamai paruošti šiltinamąjį pagrindą – sienas, kad jose esančių teršalų ir drėgmės „neuždarytume”, nes vėliau ji garuodama gadins ir šiltinimo sluoksnį, ir sieną. Tai ypač aktualu stambiaplokščių namų siūlėms. Sienų siūlės ir visas šiltinamas paviršius turi būti švarūs ir sausi! Pasitaiko, kad dėl drėgmės ir teršalų polistireninio putplasčio plokštės kartu su kijais net atšoka nuo sienų paviršiaus. Būtina kreipti didelį dėmesį į šiltinamų paviršių paruošimą.Jie turi būti švarūs, stiprūs ir gerai sukibti su klijais.

Šiltinamą pastatą būtina gerai vėdinti, vidaus patalpų oro santykinis drėgnis turėtų būti ne didesnis kaip 60 proc. Klijuojant polistireninio putplasčio plokštes, šiltinamo paviršiaus ir jo aplinkos oro temperatūra turi būti ≥ +5°C. Projekte turi būti nurodomas šiltinamo pagrindo stipris. Jei to nėra, rekomenduojama pagrindo stiprį nustatyti bandymu. Bandymas atliekamas specialiu atplėšimo jėgą nustatančiu įrenginiu. Ypač kruopščiai reikia tikrinti seną tinkuotą, dažytą ar kitaip apdailintą pagrindą.

Prieš klijuojant polistireninio putplasčio plokštes būtina nudaužyti silpnai besilaikantį tinką, nutrupėjusias plytas ir betoną, pašalinti atšokusį senų dažų sluoksnį. Pažeistas sienų vietas užtinkuoti, išlyginti, užtaisyti plyšius.

Dažniausiai pasitaikantys pagrindo defektai ir jų šalinimo priemonės nurodyti lentelėje.

Pagrindo defektai ir jų šalinimo būdai

Pagrindo būklė	Rekomenduojamos priemonės
Drėgnas pagrindas(pvz., gruntinė drėgmė)	Pašalinti drėkimo priežastis ir išdžiovinti, arba tik išdžiovinti.
Pagrindo paviršius apdulkėjęs	Nušluoti arba nuplauti vandens spūdžiu.
Riebalų dėmės ant pagrindo	Riebalų dėmes pašalinti vandens spūdžiu, įpilant atitinkamų ploviklių; nuplauti švaraus vandens spūdžiu.
Užtaršos nuo klojinių ar kitokių tepamų atskyrimo priemonių	Pašalinti klojinių ardymo likučius arba kitokias tepamas atskyrimo priemones vandens garais, naudojant ploviklius; nuplauti švaraus vandens spūdžiu.
Druskų apnašos ant sauso pagrindo	Nuvalyti mechaniniu būdu; nušluoti, nuplauti vandens spūdžiu.
Pūslėtos ir atplyšusios vietos	Pašalinti mechaniniu būdu; nušluoti; jei reikia, vietinį paviršiaus lyginimą ir atstatymą atlikti atitinkama medžiaga, kuri užtikrintų pagrindo stiprį ne mažiau kaip 0,25 MPa; visada būtina, kad panaudotos medžiagos gerai išdžiūtų.
Samanos, kerpės, pelėsiniai grybai	Paviršių sudrėkinti ir nuvalyti mechaniniu būdu, arba nuvalyti cheminėmis priemonėmis, jei reikia, leisti išdžiūti. Panaudojus chemines priemones, apnašas pašalinti mechaniniu būdu.
Aktyvūs dinaminiai įtrūkiai	Nemontuoti plokščių, kol nepašalintos įtrūkių atsiradimo priežastys.
Nepakankamas stipris	Netvirtus sluoksnius pašalinti mechaniniu būdu, galima prieš tai sudrėkinti; leisti gerai išdžiūti ir, jei reikia, išlyginti paviršių.
Nepakankamai lygi plokštuma	Dalinį arba visą paviršiaus lyginimą atlikti atitinkamomis medžiagomis, kurios užtikrintų pagrindo stiprį.
Nevienalytis, labai įgeriantis pagrindas	Impregnuoti pagrindą atitinkama impregnavimo medžiaga.

Teisingas fasadų apšiltinimas – tik sisteminis

Ne veltui tiek STR’uose, tiek Statybos taisyklėse pabrėžiama ne atskirų gaminių, o būtent šiltinimo SISTEMOS svarba. Tai reiškia, kad tvirtinimo elementus, klijus armavimo tinklelį ir apdailos tinką ir kt. būtina imti iš vieno gamintojo, kad medžiagos tarpusavyje derėtų. O termoizoliacinę medžiagą – tik sertifikuotą, tinkamo storio bei tankio.

STR reikalauja  pastatų šiltinimui naudoti tik Europos techninį liudijimą (ETL) turinčias ir CE ženklu pažymėtas sistemas.

„Kauno šilas” polistireninis putplastis gaminamas pagal vieningus Lietuvos ir Europos Sąjungos standarto LST EN 13163 „Statybiniai termoizoliaciniai gaminiai. Gamykliniai polistireninio putplasčio (EPS) gaminiai. Specifikacija” reikalavimus.

Sistemų ir termoizoliacinių medžiagų gamintojai, siekiantys gauti Europos techninį liudijimą bei galimybę žymėti savo sistemas CE ženklu, turi atlikti  daugybę bandymų: sistemos komponentai bei jų komplektai ištisus mėnesius šaldomi, mirkomi vandenyje, daužomi, plėšomi ir deginami siekiant nustatyti jų savybes bei tinkamumą reikalavimams.

ETL yra ne tik sistemos sertifikatas, bet ir griežtas technologijos aprašas, o jo  nuostatų  laikymasis  užtikrina  ETICS  sistemos  eksploataciją mažiausiai 25  metus, suprantama, jei sistema tinkamai  įrengta ir prižiūrima.

Kaip teisingai šiltinti ir tinkuoti fasadus surašyta  STR 2.01.10:2007 „Išorinės sudėtinės termoizoliacinės sistemos”. Taip pat yra   rekomendacinio pobūdžio taisyklės:  ST 2124555837.01:2013 „Atitvarų šiltinimas polistireniniu putplasčiu”, taip pat ST 21895674.205.20.01:2012 “Fasadų įrengimo darbai.  Išorinių tinkuojamų sudėtinių termoizoliacinių sistemų įrengimas”.

Kad nebūtų painiavos, primename, kad dažnai išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos vadinamos ETICS –  nuo angliško termino External thermal insulation composite systems.

Parengta remiantis UAB „Kauno šilas” informacija